„110 būdų, kaip šmaikščiai užbaigti šių metų blogų seriją“. Toks turėtų būti knygos pavadinimas, kurios taip norėčiau, bet taip ir neradau. Aplinkinių dėka išgirdau ne vieną naudingą patarimą, kaip tai padaryti be knygos, bet vis dėlto...

Laikai, kai berniukai svajojo būti lakūnais ir piratais, o mergaitės –  balerinomis ir princesėmis, kai parkritę nesigėdydavom verkti, kai po lova dar gyveno baubas, o „labanakt“ kas vakarą linkėdavo „Spokojnoj noči, malyši“, kai saldi ir tirpstanti kaip ledai bėgo mūsų vaikystė vs. Laikai, kai tampame filosofais, psichologais, sociologais ir soc. darbiečiais, kai kiekviena ašara taupoma arba slepiama, kai po lova gyvena kojinės ir konspektai, o „labanakt“ linki kompiuteris arba telefonas, kai kasdieniame bėgime tampame suaugusiais.

Pavasarinis – masinės epidemijos metas. Epidemijos, kuria visi norėtume sėkmingai užsikrėsti ir niekada nebaigti sirgti.

Praėjusioji savaitė buvo politiškai audringa. Ir bijau, kad būsiu baisiai politiškai nekorektiška rašydama šį blogą. Tačiau kur kitur gali skambėti pačios įvairiausios nuomonės ir vyrauti pačios įvairiausios pažiūros, jei ne tarp studentų?