Mokomės viename gražiausių rūmų ansamblių Lietuvoje. Ar mėginote suskaičiuoti, kiek kartų per paskaitas užsižvalgėte į atidengtas lubų freskas, buvote pritrenkti pagrindinių bibliotekos durų didybe ar pasiklydote rūmų koridoriuose, kurie pasižymi painumu ir kartu grakštumu? Šie rūmai nuo pat pradžių buvo ypatingi daugeliu prasmių. Viena jų – moterų trūkumas.

Rūmai, dvarai, pilys būdavo pilni moterų suknelių šiugždesio, kvepalų aromato, skambaus jų juoko, smulkių intrigų ir beribės moteriškos meilės. Vietoj to VU Centriniuose rūmuose šiugždėdavo vartomi puslapiai, kvepėdavo pergamentu ir rašalu, dudendavo senyvi profesoriai, buvo kuriami moksliniai darbai ir čia nebuvo vietos jausmams. Skamba visai neblogai. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.

Įsivaizduokime, jog dabar staiga nelieka moterų universitete. Ištuštėtų auditorijos, neliktų nei vieno soprano ar alto garso, nebeapkabintų guodžiančios moters rankos, dienos nenušviestų besišypsančios kursiokės... Ir dar daug kitų dalykų, kurie atrodo tokie kasdieniški ir paprasti, bet be moterų – neįmanomi.

Dažnai labiausiai vertiname tai, ko netenkame. Mielieji mūsų vyrai, vertinkite mus ir kai turite. Nepamirškite pasveikinti mamų, mylimųjų, draugių, sesių, kursiokių ir nepažįstamųjų merginų su moters diena.

Henrikas Radauskas

„Moteris prieš veidrodį“

Moterie akimis kaip undinės
Ir plaukais purienų spalvos,
Pažiūrėk: spindulys paskutinis
Dreba sienoj virš tavo galvos.

Nors žinai, kad jau niekas negali
Atsitikti, žibuokles segi
Prie širdies ir dediesi vualį
Ir veidrody veidą seki.

O po veidrodį draikosi dūmas,
Tyliai šlama tamsus kambarys,
Tyliai šaukia akių mėlynumas,
Kad sugrįžtų, tačiau nesugrįš.

Tartum medžio raižytojas, laikas
Tau ant veido išraižė metus,
Tavo silpstančios rankos laikos
Už jaunystės, saldžios kaip medus.

Kai buvai devyniolikos metų,
Nenorėjai skaityti eilių:
Aklos deivės parke nemato
Spindulių, žiedų ir žolių.

O dabar, tamsumoj pasirėmus,
Savo gęstančius plaukus draikai,
Ir tik mano eilėraščių rėmuos
Dega tavo jaunystės plaukai.

Spalvota Varna